Uncategorized @ltPakeliui į šviesą

Anykščių švietimo pagalbos tarnyba

Pakeliui į šviesą

Lapkričio 3 dieną Anykščių rajono mokyklų Metodinės tarybos nariai ir Švietimo pagalbos tarnybos metodininkės dalyvavo edukacinėje išvykoje į Biržus „Kūrybiškumo ugdymas panaudojant įvairias edukacines erdves“.

Biržų švietimo pagalbos tarnyboje susitikome su rajono mokyklų metodinių būrelių vadovais. „Saulės“ gimnazijos dailės mokytoja ekspertė Daiva Zalogienė skaitė pranešimą apie savo mokinių kūrybines projektines veiklas mokyklos, globos namų ir miesto erdvėse. Žavėjomės kūrybinių darbų rezultatais, teikiančiais ne tik estetinę vertę įvairioms miesto erdvėms, bet ir padedančiais gerinti emocinę psichinę jo gyventojų sveikatą. Dalykų mokytojos ir švietimo tarnybų metodininkės dalijosi gerąja patirtimi, aptarė švietimo aktualijas.

Kūrybos, meno galia tikėjo ir Biržų krašte gimęs ir augęs pasaulinio garso menininkas Jonas Mekas, kurio šimtmetį šiemet minime. „Menas žmones įskiepija. Jis juos pakeičia, meno skiepais, iš šunobelies į obelį“, – sakė jis. Biržų savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro struktūrinio padalinio vyresnioji bibliotekininkė Indra Drevinskaitė papasakojo mums apie Jono ir Adolfo Mekų gyvenimą Biržuose, jautrią brolių emigracijos istoriją, kūrybą. Priartėti prie šių kūrybingų žmonių gyvenimų padėjo ekspozicijoje regėti jų asmeniniai daiktai – senas tėvų portretas iš neišlikusių tėviškės namų, Adolfo lazda, Jono sūnėno tapytas paveikslas, giminės genealoginis medis, knygos ir dienoraščiai, mamos striukė, mėgstamiausia Jono Meko filmavimo kamera, skrybėlė… Gimęs 1922 metų gruodžio 24 dieną, penkerius metus praleidęs Vokietijos karo pabėgėlių stovykloje, būdamas dvidešimt septynerių Jonas Mekas atvyko į Niujorką ir praleido ten apie septyniasdešimt metų. Įkūręs vieną didžiausių pasaulyje avangardinio filmo archyvų, prestižinių mokslo ir akademinių įstaigų garbės daktaras bei profesorius, tarptautinių kino festivalių laureatas, apdovanotas reikšmingomis premijomis, jis save kukliai vadino „filmininku“ ir niekada nepamiršo tėviškės: „Kai išvažiavau iš Lietuvos, aš išsivežiau savo vaikystę. O ji buvo didelė ir graži, nes mano vaikystė buvo Semeniškių Rojuje. Tai išsivežiau su savimi to Rojaus gabaliukus ir juos vis saugau, kartais pasidalinu su kitais.“

Neapsakomai džiaugėmės išsipildžiusia galimybe pabūti tame Rojuje ir mes. Saulei leidžiantis ant mirusio Semeniškių kaimo, aplankėme Jono Meko kapą – pušų apsuptose kapinėse, šalia tėvų. Paskutiniams saulės spinduliams blėstant virš tuščių Semeniškių laukų mintyse suskambo kūrėjo žodžiai: „Aš tikiu, kad mes atėjom iš šviesos ir esam pakeliui atgal į šviesą.“

Norite gauti naujienas el. paštu?

    privatumo politika