Žiema šalta tik tiems, kas neturi šiltų prisiminimų
„Kalėdos – žodžių žodis, pasaulis septyniose raidėse, tebegyvenąs su laikraščio pirmajame puslapyje nupieštomis žaliomis žvakutėmis, prakartėle, piemenimis ir į Betliejų vedančia žvaigžde, neatsiejamai surištas su laukimo išsipildymu, balta staltiese apdengtu stalu, Kūčių valgių liekanomis ir sunkiai įkandamais rudais meduoliais lentynoje. Ir su mūsų visų niekuo nepakeičiamu, su niekuo nepalyginamu ir neaprėpiamu džiaugsmu. Su užpustytu keliu nuo kalno, kuriuo aš į vakarą klampoju žemyn ir paskui einu užšalusia upe, kurioje po ledu plaukioja tylios žuvys,“ – rašė poetas A. Nyka-Niliūnas. Kalėdos nebūtų tikromis Kalėdomis be šiltų vaikystės istorijų ir prisiminimų.
Belaukiant šių žiemos švenčių mūsų Tarnybos „Kūrybiškumo galeriją“ papuošė nauja ekspozicija – prašmatnia kalėdine suknia vilkinti manekenė-eglutė, restauruotos senovinės pačiūžos… Už tą šildantį grožį, išradingumą ir jaukumą dėkojame Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos dailės ir technologijų mokytojai Irutei Aleknavičienei ir jos mokiniams. Jų išmonės ir kruopštaus darbo dėka galime pamatyti jau istoriją tapusius daiktus ir prisiminti senąsias tradicijas. Juk lietuviai mėgdavę čiuožinėti pačiūžomis jau nuo labia senų laikų, pirmieji duomenys apie tai išlikę net iš XVI–XVII amžių. Pačiūžos tada būdavusios medinės, prie jų pavažų pritaisydavę senas pasagas, pjūklo nuolaužą, kibiro lanką ar vielą. Mūsų ekspozicijos pačiūžos naujesnės – dvidešimtojo amžiaus, tačiau šių laikų jaunimui, ko gero, nematytos, o darbščiųjų rankų dėka atgijusios naujam gyvenimui ir spindinčios šventine šviesa.
Ir nors žiema – sunkiausias ir tamsiausias metų laikas, tačiau, kaip sakoma sename romantiškame amerikiečių filme „Įsimintina istorija“, „žiema šalta tik tiems, kas neturi šiltų prisiminimų.“ Tešildo jie ir mus visus!
