Vaikų kalba

Specialistai pataria

Vaikų kalba

Vaiko kalba ̶ dažna tema tarp tėvų. Pirmieji trys vaiko gyvenimo metai ̶ laikotarpis, kada iškyla daug įvairių klausimų, ypač jei ne viskas vyksta taip, kaip rašoma knygose. Nuostata, jog tam tikro amžiaus sulaukęs vaikas turi atitikti numatytus reikalavimus (kalbant apie vaiko raidą), iš dalies teisinga, tačiau taip pat ir įpareigojanti ne tik patį vaiką, bet ir tėvus, kurie rūpinasi vaiku. Norėtųsi, kad tėvai bei vaikas iš visuomenės sulauktų palaikymo, pastiprinimo. Juk kiekvienas iš mūsų juda savo greičiu ̶ vieni lėčiau, kiti greičiau, svarbu tik vietoje nestovėti.

Jei vaikas „nekalba“, tai dar nereiškia, kad nesupranta.

Pirmus metus vaikas linkęs „kaupti“ žodžius, tad jo pasyvusis žodynas yra gausesnis už aktyvųjį. Mažiausi kalbos vienetai – garsai. Juos pirmiausia ištaria gimęs kūdikis. Iš garsų susideda skiemenys ir žodžiai. Jų sudėliojimas tai antrasis vaiko kalbėjimo etapas. Žodžiai jungiasi į junginius ir sakinius. Kalbėjimas žodžių junginiais ir sakiniais – jau trečiasis kalbos mokymosi etapas. Vaikas ištarti žodį išmoksta per pirmuosius dvejus savo gyvenimo metus. Per šį laikotarpį jam reikia perprasti įvairiais kalbėjimo taisykles ir tai, kaip suaugusieji geba jas panaudoti bendravimui su kitais. Kalbos pradžia prasideda nuo mokymosi valdyti, kontroliuoti savo liežuvį, lūpas, žandikaulį, turimus dantis garsams ištarti (verkimas, balsių tarimas, vėliau gugavimas). Visa tai  ̶  artikuliacinio aparato pratybos, pasiruošimas. Be pratybų  taip pat vyksta nuolatinis suaugusiųjų kalbos klausymasis. Pamažu vaikas supranta žodžių ir sakinių reikšmes, siejamas su tam tikrais suaugusiųjų atliekamais veiksmai. Tuomet ir prasideda bandymai pradėti atkartoti suaugusiųjų tariamus kalbos garsus. Viskas prasideda nuo keleto skirtingų tonų garsų jungimo ir taip „sukuriami“ pirmieji žodžiai: „ma-ma“, „te-te“, „ba-ba“. Vaikui tai tik garsų mišinys, neturintis jokios tikslios reikšmės. Augant vaikui, dėl nuolatinio kalbinio aparato treniravimo ir palankios kalbinės aplinkos, gausėja ištariamų kalbos garsų bei vis įvairesnių jų junginių. (sumodeliuoti padeda šeimos nariai, nuolat kalbėdami su vaiku, tarpusavyje). Tokie junginiai tampa spontaniškai ištartais žodžiais, kurių kalboje vis daugėja. Po truputį šie spontaniškai ištarti žodžiai įsimenami ir jiems pradedamos priskirti konkrečios reikšmės. Taigi jie įsitvirtina vaiko kalboje. Iki septynių metų sparčiai plečiasi vaiko žodynas, tad daugėjant vaiko kalboje žodžių, iš jų vaikas gali sudaryti sakinius, iš pradžių dvižodžius, vėliau ilgesnius ir sudėtingesnius.

Per šiuos metus artikuliacinis aparatas nuolat lavinamas ištarti kiekvieną garsą atskirai, skiemenyje, žodyje, sakinyje. Tad kalba  ̶  pakankamai ilgas ir sudėtingas procesas. Tačiau, ką daryti, kai vaikas kalba neaiškiai? Net jei ir sunku suprasti, ką vaikas sako, kuo daugiau kalbėtis su juo įvairiausiomis temomis. Atidžiai ir nuoširdžiai klausytis to, ką vaikas nori pasakyti. Skirti dalį dienos laiko tiesiog pokalbiui su juo, neužsiimant kitais buities darbais. Kalbėjimo su vaiku esmė yra ne klaidų taisymas, o siekis išklausyti, pabendrauti, todėl dėmesys turėtų būti tai, vaikas nori pasakyti, o ne tai kaip jis kalba. Nuolat taisomas vaikas praras norą bendrauti su kitais, praras pasitikėjimą savimi. Neretai iš vaiko reikalaujama atitikti tam tikrus standartus, visiškai užmirštant, jog kiekvienas iš mūsų yra labai individualus ir reikšmingas. Tuo žmonės ir yra įdomūs  ̶  savo skirtumais, o ne panašumais. Lygindami vaikus tarpusavyje trukdom jų laisvam savęs pažinimui ir laisvos asmenybės augimui. Pagrindinis bendravimo su vaiku principas tai vaiko priėmimas tokio, koks jis yra, nesistengiant jo pakeisti. Kartais tėvai stebisi, kodėl jų vaikas sulaukęs trejų metų vis dar „nekalba“, nors tam, regis, turi visas sąlygas. Kiekvieno vaiko raida individuali, jo nei paskubinsi augti, nei sulėtinsi. Raida  ̶  dinamiškas procesas, kuriame dalyvauja ir vienas kitą veikia vaikas ir jo aplinka.. Vienu svarbiausių veiksnių vaiko raidai pripažįstama vaiko ir tėvų sąveika, ryšys. Taigi, vertėtų sutelkti dėmesį į šeimą, kurioje vaikas auga. Tiksliau, į santykius, tarpusavio ryšį su vaiku, nuoširdumą. Parodyti vaikui, kad jis yra mylimas, lygiavertis šeimos narys. Vaikui labai svarbi aplinka, todėl ji turėtų būti jauki ir, svarbiausia, saugi. Tuomet vaikas, jausdamas meilę ir pasitikėjimą, galės augti, pamažu atsiskleis ir jo kalba.

Anykščių švietimo pagalbos tarnybos logopedė Justė Burbulė

Norite gauti naujienas el. paštu?

    privatumo politika