Praeities nėra, kol kuriame
„Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. Pamatę tat žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo išskaityti aukso raidžių. Pagaliau atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: „Žmonių Laimė“. Pasklido apie tai garsas po visą šalį: visur tik apie tai ir tekalbėjo…“
Turbūt su žiburiu reikėtų ieškoti Lietuvoje tokių, kurie negirdėjo šių eilučių iš Jono Biliūno alegorinės pasakos. Taip kaip nerastum ir kito tokio miesto, kuriame būtų gyvenę ir kūrę tiek klasikais tapusių rašytojų. Tad vietiniai žmonės puoselėja ir saugo su šiais iškiliais žmonėmis susijusias Anykščių vietas, veda ten savo svečius, o mokytojai – mokinius, tikėdamiesi pagarbos savo kraštui tęstinumo. Tačiau apie rašytojus galima pasakoti ir juos prisiminti įvairiais būdais: vieni skaito ir aptaria jų kūrinius, kiti lanko svarbias jų gyvenimo vietas, o treti pabando patys jas sukurti ir papuošti mūsų „Kūrybiškumo galeriją“. Jų dėka ir Švietimo pagalbos tarnyboje šviečia laimės žiburiai, pūpso Antano Baranausko klėtelės, driekiasi Jono Biliūno tėviškės kiemas su pastatais…
„Praeities nėra, kol yra knygos“, – teigia anglų rašytojas E. Dž. Bulveris-Litonas. Tačiau ją saugo ne vien knygos, bet ir entuziazmas bei noras atvaizduoti jos daiktus ar istorijas savo kūriniuose. Dėkojame Jono Biliūno gimnazijos mokiniams ir jų mokytojui Kaziui Morkūnui už medžio darbų parodą „Anykščių rašytojų klasikų vietos“ ir kviečiame joje apsilankyti.
